Variantai paprasta kalba
Turinys
Kalbos kitimas ir jo priežastys
Nuoroda nukopijuota aA Bendrinė lietuvių kalba. Arba dar pavadinama standartine, literatūrine, prestižine lietuvių kalba, taisyklinga kalba.
Pastarasis terminas žinomas plačiau, įtrauktas į teisinius aktus, įstatymus. Kažkada bendrinės kalbos nebuvo, bet XIX a.
Argi mes jo nemokame? Teko pastebėti vartojant net keletą pirmojo sakinio variantų: 1. Lietuva, tėvynė mūsų, tų didvyrių žemė. Lietuva, tėvynė mūsų, tu didvyrių žeme.
Kokia jos būklė šiandien, koks raidos etapas, fazė? Lietuvių kalba yra plačiausias mūsų visų kalbėjimo visumos įvardijimas.
- Kroatų / Lingvopedija :: klubstudentow.lt
- Pidžinai virsta kreolų kalbomiskai karta, kurios tėvai kalbasi tarpusavyje pidžinu, išmoko savo vaikus šios kalbos kaip gimtosios.
- Visi raštų variantai kurį laiką egzistavo kartu įvairiuose regionuose, o kartais netgi viename regione.
- Kokia šiandien bendrinės lietuvių kalbos būklė? - DELFI Kultūra
- Draugauti su lietuvių kalba paprasta - Naujienos | Skautai - geresniam pasauliui
- Коммандер.
Ir bet koks tų elementų elementas — frazė, žodis, galūnė, fonema — irgi yra visos lietuvių kalbos trupinys. Tad bet kas, ką galima pavadinti lietuvių kalba, yra valstybinė kalba. Valstybinė kalba globojama valstybės.
Konstitucijoje neišskirtos jokios atskiros lietuvių kalbos dalys ar elementai, kurie neįeitų į valstybinę kalbą. Tad valstybinė Lietuvos kalba yra viskas, ką tik galima pavadinti lietuvių kalba — tai garantuoja gina?
Pidžinas – Vikipedija
Vadinamoji bendrinė standartinė lietuvių kalba yra tik dalis visos lietuvių kalbos, tik viena jos atmaina. Skirtumas nuo kitų atmainų yra tas, kad ji didžiumos šnekėtojų labiausiai vertinama, laikoma prestižiškiausia, kad variantai paprasta kalba jos mokosi užsieniečiai, kad ja dažniausiai kalba mokytojai ir poetai, radijai ir televizoriai.
Bendrinę lietuvių kalbą vartoja didžiausia Lietuvos gyventojų dalis. Istoriškai ji išsirutuliojo iš vienos patarmės vadinamojoje Suvalkijoje, iš suvalkiečių raštų ir lūpų ilgainiui per spaudą bei mokyklą išplito po visą Lietuvą.
Bendrinė kalba pasidarė kaip koks skėtis, išskleistas virš kitų nuo seno vartotų kalbos atmainų — šnektų, pašnekčių. Dalis šnektų vartotojų greta gimtosios atmainos variantai paprasta kalba, visų pirma per mokyklą, dar vieną papildomą kalbos variantą — bendrinę kalbą. Toji bendrinė, nors ir laikoma gražiąja, yra tik dalis lietuvių kalbos; vaikai, jos išmokę mokykloje, dažniausiai nepamiršdavo savo šnektų ir kaip pamirši! Jie tada mokėjo du tos pačios lietuvių kalbos variantus — šnektą ir bendrinę kalbą.
Mūsų galvose būna tam tikros painiavos, lietuvių kalba visa papainiojama su bendrine lietuvių kalba dalimi. Na, kaip užsieniečiai visus Sovietų Sąjungos žmones imdavo ir pavadindavo rusais neaktualizuodavo kitų tautų pavadinimų. Istoriškai, variantai paprasta kalba XIX a. Panaikinus baudžiavą m.
Bendros, bendrinės, vienodos kalbos formavimasis vis labiau rodėsi siektinas idealas.
Simboliškai bendrinės kalbos pradžia dažnai siejama su m. Auszros laikraščio atsiradimu. Tačiau tuo metu dar gal vos ne pusė lietuvių buvo neraštingi, ką jau kalbėti apie jų mokymąsi kalbėti ne savo gimtąja šnekta, o prestižo imančia siekti suvalkiečių pamatu kuriama rašto kalba.
Kalbos nešiotojų skaičius
Rašyba tebesvyravo, tebevarijavo. Apie — m. Varpe Kudirka ėmė ją kardinaliai keisti, paskui dar ir XX a. Bet tai dar nereiškia, kad visi žmonės ją jau mokėjo, daug vyresnių žmonių net ir prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo neraštingi mažai raštingi — vėlgi, apie jų sugebėjimus šnekėti prestižiška bendrine kalba dar nėra kaip kalbėti.
Po karo sovietai organizuodavo vakarinius neraštingumo variantai paprasta kalba kursus suaugusiems, kad neraštingi išmoktų rašyti, kad tarmių žmonės geriau susipažintų su bendrine tapusia suvalkiečių tartimi.
Draugauti su lietuvių kalba paprasta Savaitė su lietuvių kalba: septynios paprastos skyrybos ir kalbos kultūros taisyklės Labas!
Pati bendrinė tartis jau buvo ėmusi tapti kitokia, skirtis nuo savo variantai paprasta kalba šaknų, kalbėtojai jau galėjo atskirti, kur savo tarme šneka suvalkietis, o kur bendrine kalba koks kitas pilietis. Laikas bėgo ir vis daugiau žmonių, visų pirma per mokyklą, išmokdavo pramokdavo sakytinės bendrinės kalbos tarmių sovietinėje mokykloje nemokyta.
Sunku pasakyti, kada didžiuma daugiau kaip pusė gimtakalbių lietuvių išmoko šnekėti bendrine kalba, galbūt apie — metus? Tik didžiumai išmokus šnekėti bendrine kalba galima sakyti, kad bendrinė šnekamoji kalba visuomenės priimta, Lietuvoje tapusi dominuojanti.
Panašūs procesai vyko ir daugelyje kitų Europos kalbų bendrėjimų standartizavimų.
Tam tìkros šnektomis šnekėjusios žmonių kartos, tam tikru bendrinės kalbos raidos etapu atėjusios į mokyklą, išmokdavo bendrinės šnekos. Taip besimokę bendrinę šnekamąją kalbą suprato kaip labai variantai paprasta kalba susijusią su rašomąja — jie mokėsi rašto, tad bendrinės rašomosios kalbos, o kartu, kaip kokio jos palydovo, ir to rašto tarimo, galbūt labai skirtingo nuo mokinių šnektos namie.
- Dibilų kalba (straipsnį jums duoda Pipedija, laisvoji durnysčių Enciklopedija)
- Dvejetainiai variantai realūs pradedančiųjų atsiliepimai
- Kad kalba yra tradicija, perduodama iš kartos į kartą, galime paliudyti ir mes patys: juk kalbos išmokome iš savo artimųjų — tėvų ir senelių, kam pasisekė — pažinojo ir savo prosenelius.
Tiek raštas, tiek šnekėjimas sulig raštu buvo nauja, išmokta, prestižiška. Raštas buvo savo šnekėjimo patikrinimo, suderinimo kriterijus, atskaitos taškas.
Raštas ir bendrinė sakytinė kalba mokinių galvose buvo viena, vientisa, neatsiejama. Dabar jau prabėgo nemažai dešimtmečių nuo tų laikų, kai įsivyravo bendrinė šnekamoji lietuvių kalba. Vėlesnių kartų žmonės — dažnai neigiama teta pasirinkimuose tų žmonių, kurie į mokyklą buvo atsinešę šnektą, o parsinešę bendrinę kalbą — į mokyklą jau neretai ėjo su netarmine tartimi, jie namuose jau nuo mažens šnekėjo bendrine kalba.
Jų santykis su raštu ir bendrine tartimi mokykloje buvo visai kitoks nei jų tėvų — rašto reikėjo išmokti mokykloje, o tarimas buvo atsineštas iš namų. Tad mokinys variantai paprasta kalba kartu rašto ir tarties, jis mokėsi rašyti ta kalba, kuria šneka, — savo kalbos variantai paprasta kalba.
Šnekėjimas buvo natūralus, iš mažens mokėtas, savo pasaulio dalis, o raštas — tolimas, sunkus, reikalingas daug pastangų išmokti. Šnekėjimo ir rašymo vienovė tokios kartos vaikams jau buvo sąlygiškesnė, variantai paprasta kalba rašymo ir šnekėjimo atsirado didesnė takoskyra.
Svarbiausia, kad vaikas ne mokėsi dirbtinių rašto ir kalbėjimo taisyklių kartu, o savo paties kalbėjimą naudojo raštui išmokti. Ankstesnėms kartoms tas ryšys tarp rašto ir bendrinės sakytinės kalbos atrodė tvirtas, glaudus, savaime suprantamas — kaip pagal nematytas rašto taisykles reikėjo išmokti rašyti, taip pagal negirdėtas tarimo taisykles reikėjo mokytis kalbėti.
Toks poravimas dabar pradingęs, daugeliui vokiečių bendrinė yra kalba, su kuria jie augo ne tarmė. Tai, ko jie mokosi mokykloje, yra raštingumas, t. Vienintelis, kurį žinojau iš mažens kalbėjusį tik bendrine tartimi, buvo prof.
Vytautas Ambrazas variantai paprasta kalba Tai kartai ypač norėjosi bendrinės kalbos formalumo, perdėto artikuliavimo, kurį didele dalimi nulėmė jų pačių kalbos mokymosi vaikystėje patirtis — formalioje aplinkoje, pilnoje dirbtinių rašto ir šnekėjimo taisyklių.
Kokia šiandien bendrinės lietuvių kalbos būklė?
Tokie variantai paprasta kalba Ambrazas kartais buvo laikomi net prastesniais kalbininkais už tarmių atstovus, nes esą negalėję tarmėmis remtis savo tyrimuose. Variantai paprasta kalba šnekėjimui tų kartų, kurios bendrinės tarties išmoko iš mažens namuose, o ne mokykloje, — tad dabar jau didžiumos kalbėtojų kalbai. Pats terminas demotikavimas yra graikiškos kilmės. Ilgus amžius graikai stengėsi rašyti senąja savo kalba ir jos variantais, nors kalba kito ir žmonių šnekėjimas variantai paprasta kalba labiau tolo nuo paveldėtos senovinės kalbos.
Tik m. Neformalios kalbos, laisvumo, paprastumo šnekant gausėjimas būdingas ne tik vokiečių, graikų, lietuvių bendrinei kalbai. Kas žiūrite senus Holivudo gerchik apie galimybes originalo kalba gal pastebėjote, kad ji tarsi daug aiškesnė, geriau artikuliuota, formali net ir neformaliose situacijose, negimtakalbiams lengviau suprantama.
Bet gal nuo — m. Demotikavimas, deformalizavimas Holivudo juostose. Ir ne tik kalboje deformalizavimas pažengęs procesas. Štai m. Alfredo Hitchcocko filme Psycho pirmą kartą kino istorijoje parodytas ilgas nepridengtas bučinys iš lūpų į lūpas, į kadrą pirmą kartą pateko unitazas.
Demonstracija. English for Kids. Labai paprasta programėlė mokytis lengvus anglų kalbos žodžius
Šiandien tas bučinys ir unitazas nebedaro jokio įspūdžio. Kalbos srityje deformalizavimas, demotikavimas, paprastų žmonių netarminio kalbėjimo įtraukimas į bendrinės kalbos sferą nelaikytinas bendrinės kalbos silpnėjimu. Silpnėjimu jis galėtų atrodyti tik iš griežtos, formalios, ankstesnių laikų perspektyvos, kai formalumas daug kam atrodė labai svarbus sakytinės bendrinės kalbos bruožas.
Priešingai, variantai paprasta kalba sakytinės kalbos demotikavimą galima laikyti bendrinės kalbos plėtimusi. Į bendrinę sakytinę kalbą jis įkelia vis daugiau kasdienės paprastos kalbos elementų. Tai reiškia, kad lietuvių bendrinė kalba įvairėja, kartu auga, didėja, stiprėja.
Vis dėlto kartu tai dar nereiškia, kad lietuvių kalba ima susilieti su bendrine lietuvių kalba — visada bus tam tikrų atmainų, kurių bendrinėmis nelaikysime.
Šiandien vertindami sakytinę bendrinę lietuvių kalbą neturėtume remtis XIX a. Atvirkščiai — dabar bendrinės kalbos vienovė gali pasirodyti tvirta kaip variantai paprasta kalba, jos vienovė patogi ir reikalinga, daug kur neišvengiama, bet kartu ji ir nuobodoka, kelianti naujų variantų ilgesį.
Demotikavimas yra dabartinis bendrinės lietuvių sakytinės kalbos raidos etapas, fazė, kurioje bendrinė kalba atviresnė variantams, įdomesnė, įvairoviškesnė. Lietuvių bendrinės kalbos pradžia: idėjos ir jų sklaida — Daktaro disertacija. Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje.
Skautų naujienos
Čikaga: Lituanistikos instituto leidykla. Demotisation of the standard variety or destandardisation? In Tore Kristiansen and Nikolas Coupland eds. Oslo: Novus. Peter Mackridge. Multilingualism and standardization in Greece.
Nuoroda nukopijuota.
