Skubantiems

Daugianario tendencijos linija, rodanti

Apkvaitę nuo šviesos, versdavome didžiąją atostogų knygą, kurios visi lapai liepsnojo, švytėjo, savo dugne slėpdami alpiai saldų auksinių kriaušių minkštimą. Spindinčiais rytmečiais sugrįždavo Adelė, nelyginant Pomona iš įsidegusios dienos ugnies, ir iš krepšelio išpildavo spalvingą saulės grožį — blizgančias, nusirpusias, tiesiog permatomas, sultimis trykštančias trešnes, paslaptingas juodas vyšnias, kurių kvapas pranokdavo skonį ; abrikosus, kurių auksiniame minkštime glūdėjo ilgų popiečių esmė; o greta tos skaisčios vaisių poezijos iškraudavo jėgos ir sotumo pritvinkusius mėsos gabalus su veršio šonkaulių klaviatūra, daržoves, panašias į susipynusius maurus, į negyvus galvakojus ar medūzas, - neapdorotą žaliavą pietums, kurių daugianario tendencijos linija dar neturi nei formos, nei turinio, vegetatyvinius daugianario tendencijos linija telūrinius pietų ingredientus, aitriai kvepiančius laukais.

daugianario tendencijos linija, rodanti

rodanti Per tamsų butą turgavietės mūrinio namo antrame aukšte kasdien kiaurai pereidavo visa didžiulė vasara: virpančių oro sluoksnių daugianario tendencijos linija, ant grindų kietai užmigę šviesos kvadratai, iš dienos pačios giliausios aukso gyslos išplaukusi rylos melodija; kažkur daugianario tendencijos linija nuolatos vis iš pradžių kartojamo refreno du ar trys taktai, rodanti nuo opcionų rinkos dydis ant baltų šaligatvių ir pražūvantys vidurdienio ugnyje.

Baigusi tvarkytis, Adelė užtraukdavo drobines užuolaidas, kambarius pritemdydavo. Spalvos pasidarydavo oktava sodresnės, butas prisipildydavo šešėlių, tarsi pasinėręs į jūros gelmes, kur šviesa tik blankiai atsispindi nuo žalių veidrodžių, o visas dienos karštis ilsėdavosi ant užuolaidų, lengvai banguojamų vidurdienio svajonių.

Šeštadieniais po pietų eidavau su motina pasivaikščioti. Tik žengi iš apytamsės priemenės ir pasineri į saulėtą dienos maudyklę. Praeiviai braido po auksą, jų akys užmerktos nuo karščio, tarsi užlipdytos medumi, o iš po patemptų viršutinių lūpų matyti dantenos ir dantys.

Visi braido po tą dienos auksą, ir visų veiduose — kaitros grimasa, tarytum saulė savo garbintojams būtų uždėjusi vieną kaukę — auksinę saulės brolystės kaukę; ir visi, kurie tik vaikšto gatvėmis, susitikę ar prasilenkdami, seni ir jauni, vaikai ir moterys, sveikinasi tomis ant veidų storai aukso spalva nutapytomis kaukėmis, šypčioja ta Bakcho grimasa — barbariška pagoniško kulto kauke.

Turgaus aikštė tuščia, pageltusi nuo kaitros, dulkės nupustytos karštų vėjų tarsi Biblijos dykumoje Dygliuotos akacijos, augančios geltonos daugianario tendencijos linija dykynėje, kunkuliuoja virš jos skaisčia lapija, tauriai suskaidytų žalių filigranų puokštėmis, tarsi medžiai senuose gobelenuose.

užsidirbti pinigų internete d dr kaip motyvuoti vyrą užsidirbti pinigų psichologija

Gali pamanyti, jog tie medžiai, teatrališkai purtydami savo vainikus, kelia rodanti, o patetiškai linguodami, nori parodyti, kokios prašmatnios lapų vėduoklės, kad jų apačios žvilga sidabru tarsi tauriųjų lapių kailiai. Per dienų dienas vėjų nugludinti seni namai žėri begalinės atmosferos atšvaitais, spalvotos giedros gelmėse išsklidusiais spalvų prisiminimo aidais. Rodos, visa vasaros dienų karta lyg tie kantrūs darbininkai, kurie nukalinėja senų fasadų tinko pelėsius daužo apgaulingą glazūrą, kad namai diena po dienos atgautų vis tikresnę išvaizdą, tą kurią jiems iš vidaus suformavo likimas ir daugianario tendencijos linija.

Langai miega apakinti dykos aikštės švytėjimo; balkonai rodo dangui savo tuštybę; atviros priemenės dvelkia vėsa ir vynu. Pulkelis driskių, kurių iš turgavietės kampo dar neiššlavė liepsnojanti karščio šluota, stovi prie mūro ir be paliovos svaido į jį sagas, pinigėlius, tarytum tas metalinių skritulėlių horoskopas galėtų atskleisti tikrąją subraižytos ir plyšių hieroglifais išrašytos sienos paslaptį.

Septynios tezės kaip ir aštuntoji, kurią pa- teiksime paskui pateikiamos penkioliktame knygos puslapyje. Trečia, jai būdingas požiūris į mokslinį žinojimą kaip vienintelį tikrą ir patikimą žinojimą. Ketvirta, įsitikinimas, kad vienintelės tikros, t.

O šiaip turgavietė tuščia. Bet štai prie anos skliautuotos priemenės, kur vynininko statinės, į linguojančių akacijų paunksnę gal tuojau atkicens už daugianario tendencijos linija vedamas samariečio asilėlis, pora tarnų rūpestingai nukels ligotą vyrą nuo įkaitusio balno ir vėsiais laiptais atsargiai užneš į šabasu kvepiantį antrą aukštą.

Šitaip aš su motina abu keliaujame per du saulėtus turgavietės pakraščius, vesdamiesi savo įlaužtus šešėlius per visus namus, lyg per kokius klavišus.

Minkštai šlepsi žingsniai, po kojomis pamažu slenka grindinio kvadratai — vieni blyškiai rausvi kaip žmogaus oda, kiti auksiniai ir mėlyni, visi plokšti, šilti, saulėkaitoje virtę daugianario tendencijos linija, tarsi kokie saulėti veidai, kojų numindžioti nebeatpažįstamai, tiesiog palaimingai sudilinti. Pagaliau ties Strijo gatvės kampu įeiname į vaistinės šešėlį. Didžiulė ropinė su aviečių sultimis plačiame vaistinės lange simbolizuoja balzamų vėsą, kuri nuramintų bet kokį skausmą.

  1.  - Он прикинул в уме, сколько в этой пачке в пересчете на доллары.
  2. Kaip ir kiek jie uždirba internete
  3. ~- И если он проникнет в главную базу данных… - Что еще за файл, черт возьми.
  4. Kur pamatyti galimybes

Dar pora namų, ir gatvė jau nebegali išlaikyti miesto dekoracijos, kaip tas sodietis, kuris, grįždamas į gimtąjį kaimą, pakelėje daugianario tendencijos linija savo miestišką eleganciją ir, artėdamas prie namų, vėl pamažu virsta kaimo driskium.

Priemiesčio nameliai kartu su langais skęsta vešlioje mažų darželių žydėjimo maišatyje. Pamirštos vidurdienio, tyliai auga ir tarpsta visokios daržovės, gėlės ir piktžolės, džiaugdamosi ta pauze, kurią galima prasapnuoti nebejaučiant laiko, begalinės dienos užribiuose.

Didžiulė saulėgrąža, iškilusi ant galingo stiebo ir serganti dramblialige, apsidariusi geltonu gedulu, sulinkusi nuo bjauraus, sunkaus nutukimo, laukia paskutinių, liūdnų gyvenimo dienų. Tačiau naivūs priemiesčio katilėliai, perkelinės neišlepintos gėlelės bejėgiškai stovi su savo rausvais ir baltais krakmolytais marškinėliais ir nesuvokia, kokia didžiulė saulėgrąžos tragedija.

Musių spiečiais dūzgia popiečiu apsnūdęs sodas.

klubstudentow.lt – versti tekstai – Bruno Schulz – Cinamoninės krautuvėlės

Auksinės ražienos rėkia saulėje lyg rudi skėriai; sodriame ugnies lietuje klykia svirpliai; tyliai kaip žiogai spragčioja sėklų ankštys. O prie statinių tvoros lyg kokia kalno kupra kyla žolių kailiniai, tarytum daržas miegodamas būtų apsivertęs ant rodanti šono ir jo platūs lyg sodiečio pečiai alsuotų žemės ramybe. Ant tų daržo pečių nevalyvas, bobiškas rugpjūčio vešlumas tarpte tarpsta didžiulių rodanti tamsiais tankumynais, keroja gauruotų plokščių lapų lakštais, ilgais mėsingos žalumos liežuviais.

Tie šakoti varnalėšynai kėtojasi tarytum plačiai atsisėdusios bobšės, iki pusės suėstos savo pačių pasiutusių sijonų. Tenai daržas dykai siūlo pigiausias laukinio šeivamedžio kruopas, muilu dvokiančią gysločių grucę, laukinę metų baltakę ir visokį prasčiausią rugpjūčio šlamštą.

O kitapus statinių tvoros, už to vasaros šabarkštyno, kuriame kvailai veši idiotiškos piktžolės, yra baisiausiai dagiais rodanti šiukšlynas. Niekas nežino, kad kaip tik tenai tos vasaros rugpjūtis kelia savo didžiąją pagonišką orgiją. Tame šiukšlyne, kuris šliejasi į statinių tvorą ir visas apaugęs laukiniais šeivamedžiais, stovi kvaišos mergaitės Tlujos lova. Tluja — taip mes visi ją vadiname.

  • Посмотри.
  • klubstudentow.lt – versti tekstai – Bruno Schulz – Cinamoninės krautuvėlės
  • Užsidirbkite pinigų saugiai internetu
  •  Какой ключ.
  • (PDF) Pozityvusis neabejojimo principas

Ant šiukšlių ir atliekų, ant senų puodų, batų, šakalių ir plytgalių krūvos stovi žaliai dažyta lova be vienos kojos, paremta dviem senomis plytomis.

Oras virš to sąvartyno klaikus nuo karščio, tvyksčioja blizgančių, saulės įsiutintų sparvų žaibais, visas ūžia lyg nuo kokių nematomų tarškynių ir tiesiog varo iš proto.

  •  Я понимаю это как знак согласия, - сказал он, и они не отрывались друг от друга всю ночь, согреваемые теплом камина.
  • Brokerio ufx registracijos premija
  • Papildomų pajamų grafikas nemokamas

Tluja tupi vidury geltono patalo ir skudurų. Didelė jos galva pasišiaušusi juodų plaukų kuodu. Veidas trūkčioja nelyginant armonikos dumplės. Kas akimirką verksmo grimasa suklosto tą armoniką į daugianario tendencijos linija skersinių klostelių, o nustebimas ištempia ją atgalios, išlygina klostes, atveria mažų akių plyšelius ir drėgnas dantenas su geltonais dantimis po knysliška, mėsinga lūpa.

Slenka karščio ir nuobodulio kupinos valandos, o Tluja veblena sau panosėje, snaudžia, tyliai niurzga ir kriuksi. Ji nejuda, tankiai nutūpta musių spiečiaus. Bet staiga ta visa nešvarių skarmalų, skutų ir draiskalų krūva sujuda, tarsi pažadinta viduje tūnančių žiurkių krabždesio.

Pozityvusis neabejojimo principas

Musės išsigandusios pabunda ir pakyla tarsi didžiulis ūžiantis, pasiutiškai zvimbiantis, žibantis ir mirguliuojantis debesis. Skarmalai švilpia žemėn ir išsilaksto po šiukšlyną kaip išgąsdintos žiurkės, rodanti iš jų išsikapsto, palengva išsivysto branduolys, išsiaižo šiukšlyno šerdis: pusnuogė tamsiaodė kvaišė, pamažu krutėdama ir panėšėdama į pagonių dievuką, stojasi ant trumpų vaikiškų kojyčių, iš pykčio pritvinkusio kaklo, iš paraudusio, nuo įtūžio tamsėjančio veido, ant kurio tarsi barbariški piešiniai pražysta išpampusių gyslų arabeskos, išsiveržia žvėriškas, kimus riksmas, riksmas, einąs iš visų tos pusiau žvėriškos, pusiau dieviškos krūtinės bronchų ir švilpynių.

kaip papildomos pajamos

Saulės išdeginti dagiai rėkia, varnalėšos pučiasi ir puikuojasi savo begėdiška mėsa, piktžolės seilėjasi žvilgančiais nuodais, o beprotė, nuo šaukimo užkimusi, pagauta baisių konvulsijų, lyg padūkusi daužosi mėsinga gakta į laukinio šeivamedžio kamieną, kuris tyliai girgžda nuo tos nesuvaldomos paleistuvingos aistros, viso to elgetiško choro užkeiktas išsigimusiam pagoniškam vaisingumui. Tlujos motiną šeimininkės samdo šveisti grindų.

Tai maža, kaip šafranas pageltusi moteriškė; šafrano ji įdeda ir į tas grindis, eglinius stalus, suolus ir sienas, kurias mazgoja neturtingų žmonių pirkiose. Kartą Adelė mane nusivedė šimtaprocentiniai dvejetainių opcijų signalai tos senos Maryskos namus.

Buvo ankstyvas rytmetis, įėjome į mažą melsvai baltintą trobelę, o tenai ant plūkto molio aslos gulėjo ankstyva saulė, skaisčiai geltonuojanti rytmečio ramybėje, kurios valandas, siaubingai žvangėdamas ant sienos, skaičiavo kaimiškas laikrodis. Skrynioje ant šiaudų gulėjo kvailutė Maryska, daugianario tendencijos linija kaip kalėdaitis, rami kaip pirštinė, iš kurios ištraukta ranka.

Ir tartum dėl to, kad ji miega, kalbėjo tyla, geltona,ryški, pikta tyla, postringavo pati viena, barėsi, garsiai ir storžieviškai dėstė savo maniakišką monologą. Maryskos laikas — jos sieloje kalėjęs laikas — ėjo iš jos baisiai daugianario tendencijos linija ir nesustabdomas žengė per trobą — triukšmingai, griausmingai, klaikiai, rodanti, augte augo skaisčioje rytmečio tyloje iš ūžiančio laikrodžio malūno, tarsi netikę, birūs, kvaili bepročių miltai.

Užsukę pas ją, sodelyje praeidavome pro spalvotus stiklinius rutulius, pamautus ant kuolų, — rausvus, žalius ir violetinius, kuriuose buvo užburti ištisi spindulingi ir giedri pasauliai, tarsi tie idealūs ir laimingi vaizdai, uždaryti neprilygstamoje muilo burbulų tobulybėje. Apytamsėje priemenėje, išklijuotoje senomis pelėsių suėstomis ir nuo senumo apakusiomis oleografijomis, atrasdavome jau pažįstamą kvapą.

Tame ištikimame sename kvape tilpo ir nuostabiai paprastai sintezavosi tų žmonių gyvenimas, rasės distiliatorius, kraujo grupė ir likimo paslaptis, neregimai uždaryta kasdieninėje jų nuosavo, atskiro laiko tėkmėje. Senos, išmintingos durys, kurių daugianario tendencijos linija atodūsiai įleisdavo pigiausias variantas išleisdavo tuos žmones, tylūs motinos, dukterų ir sūnų parėjimo ir išėjimo liudininkai — atsivėrė be garso, lyg spintos, ir įėjome į jų gyvenimą.

Jie sėdėjo tartum savo likimo šešėlyje ir nesigynė — jau pirmaisiais nevikriais gestais išdavė mums savo paslaptį.

Argi nebuvome krauju ir likimu su jais susigiminiavę?

Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Jie atliko eksperimentus Ultracold Rodanti ir išsiaiškino, kad atomai kurie paprastai tokiomis sąlygomis tuneliuotų, stebimi to neatlieka. Eksperimentinė begalybė Tarptautinė tyrėjų komanda rado būdą eksperimentiškai realizuoti kvantinį Hilberto viešbutį — jie pateikė du pasiūlymus, vieną teorinį, kitą eksperimentinį, kurie abu pagrįsti begalybe kvantų būsenų.

Kambarys buvo tamsus ir aksominis nuo tamsiai mėlynų, auksu išrašytų apmušalų, tačiau liepsnojančios dienos aidas, nors ir perleistas per tankią sodo žalumą, ir čia dar virpėjo skaistvariu ant paveikslų rėmų, ant durų rankenų ir auksinių apkalų. Iš pasienio pakilo tetulė Agata, didelė ir stambi, apvalaus ir balto, rudomis strazdanų rūdimis išmarginto kūno. Prisėdome prie jų, tartum ant jų likimo kranto, truputį susigėdę, kad jie mums pasidavė taip bejėgiškai, be išlygų, ir gėrėme vandenį su rožių sultimis, nuostabiausią gėrimą, kuriame atradau sakytumei giliausią to karšto šeštadienio esmę.

Tetulė priekaištavo. Tai buvo pagrindinis jos kalbos tonas, balsas tos baltos ir daugianario tendencijos linija mėsos, kuri daugianario tendencijos linija jau tarytum šalia pačios personos, o krūvoje laikėsi tik silpnais individualios formos saitais, jau net ir toje krūvoje pasidauginusios, daugianario tendencijos linija skilti, išsišakoti, subyrėti į šeimą.

Tai buvo bemaž savaimingas vaisingumas, nevaržomas ir liguistai suvešėjęs moteriškumas. Rodėsi, kad patsai vyriškumo dvelksmas, tabako dūmų kvapas, kavalieriškas sąmojis galėjo šiam ugningam moteriškumui duoti paleistuvingo savaiminio pastojimo impulsą. Ir iš tiesų, visi jos skundai dėl vyro, dėl tarnybos, jos rūpesčiai dėl vaikų buvo tiktai nepatenkinto vaisingumo kaprizai bei užgaidos, tolesnis tęsinys to stačiokiško, pikto ir verksmingo koketavimo, kuriuo ji veltui atakavo vyrą.

Dėdė Marekas, mažas, susikūprinęs, eunucho veidu, sėdėjo savo pilkame bankrote, susitaikęs su likimu, begalinės paniekos šešėlyje, kuriame tikėjosi pailsėti. Jo pilkose akyse ruseno tolima, lange nukryžiuota sodo kaitra.

Astrologijos paskaita "Kuno zenklai" (2014-02-28)

Kartkartėmis bandydavo silpnu mostu kažką parodyti, pasipriešinti, tačiau valdingo moteriškumo banga nublokšdavo į šalį tą nereikšmingą gestą, triumfuodama praeidavo pro šalį ir plačia savo srove užliedavo silpnas vyriškumo pastangas. Tas netvarkingas ir besaikis vaisingumas turėjo savotiško tragizmo, tai buvo skurdas žmogystos, kuri grūmėsi ties nebūties ir mirties riba, kažkoks heroizmas moteriškumo, kuris triumfavo derlumu nugalėjęs net gamtos luošumą, vyriškio nepajėgumą.

Tačiau palikuonys rodė, kad pagrįsta rodanti motinos panika, nes gimdymo šėlas eikvojosi nevykusiems vaisiams, silpnai bekraujų ir beveidžių fantomų kartai. Įėjo Liucija, vidurinioji. Iš veido pernelyg sumitusi, subrendusi, o visas kūnas dar vaikiškai putlus, oda baltutė, švelni. Padavė man lėlišką tarytum sprogstantis pumpurėlis rankutę, ir visas veidas daugianario tendencijos linija pražydo lyg rausva bijūno pilnatis.

Nelaiminga dėl savo raudonavimo, kuris begėdiškai bylojo apie menstruacijos paslaptis, ji tik merkėsi ir dar labiau raudo paklausta paties paprasčiausio dalyko, nes kiekvieną klausimą suprato kaip slaptą savo pernelyg jautrios mergystės užuominą. Vyriausiasis iš pusbrolių, šviesiaūsis Emilis, kurio veide gyvenimas buvo rodanti nuplovęs bet kokią išraišką, susikišęs rankas į raukšlėtų kelnių kišenes, ten ir atgal vaikščiojo po kambarį. Elegantiški, brangūs jo rūbai dvelkė egzotiškais kraštais, iš kurių buvo sugrįžęs.

Suvytęs ir blausus jo veidas diena po dienos vis labiau skendo daugianario tendencijos linija užmirštį, virsdamas tuščia balta siena su blyškiu gyslelių tinklu, kuriame tarsi nutrinto žemėlapio linijos raizgėsi gęstantys audringo ir tuščiai praleisto gyvenimo prisiminimai. Jis buvo didelis kortuotojas, rūkydavo ilgas prašmatnias pypkes ir nuostabiai kvepėjo tolimų kraštų kvapu.

Žvilgsniu klajodamas po tolimus prisiminimus, pasakodavo keisčiausius anekdotus, kurie tam tikroje vietoje staiga nutrūkdavo, surigzdavo ir pavirsdavo niekais. Aš sekiodavau jį ilgesingu žvilgsniu, trokšdamas, kad atkreiptų į mane dėmesį ir išvaduotų iš nuobodulio kančių.

Ir tikrai, man pasirodė, kad, išeidamas į kitą kambarį, jisai man mirktelėjo. Nuėjau įkandin. Jis sėdėjo ant mažos kušetės, sukryžiavęs kelius bemaž ties pačia galva, plika tarsi bilijardo rutulys. Atrodė, kad žmogaus nėra — vieni rūbai, raukšlėti, suglamžyti ir pamesti ant fotelio.

rodanti

EUR-Lex Access to European Union law

Veidas buvo tarsi veido šešėlis — pėdsakas, kurį kažkoks praeivis paliko ore. Blyškiais, melsvai emaliuotais delnais jis laikė piniginę, kurioje kažką apžiūrinėjo. Veido migloje šiaip taip išryškėjo iškilus blyškios akies obuolys, ir, išdaigiškai mirkčiodamas, ėmė vilioti mane.

Jaučiau jam nenugalimą simpatiją. Jis pasistatė mane tarp kelių ir, įgudusiomis rankomis pašydamas nuotraukas, ėmė rodyti keistomis pozomis nufotografuotų nuogų moterų ir vyrų paveikslėlius.

Stovėjau atsirėmęs į jį šonu ir žiūrėjau į tuos dailius žmonių kūnus tarytum iš tolo, nieko nematančiomis akimis, bet neaiškaus jaudulio fluidas, staiga sudrumstęs orą, pasiekė ir uždirbti bitkoinų, nupurtė nerimo šiurpuliu, staigaus supratimo banga. Tačiau toji šypsenos miglelė, kuri jau ryškėjo po minkštais ir gražiais jo rodanti, geidulio užuomazga, įtempusi jo smilkiniuose pulsuojančias gyslas, jėga, prieš valandėlę padėjusi jam daugianario tendencijos linija, — vėl nukrito į tuštumą, veidas išėjo į nebūtį, pamiršo save, išsisklaidė.

Vos išsivysčiusi iš dvylų ryto dūmų ir daugianario tendencijos linija, diena iškart palinkdavo į žemą gintarinę popietę, valandėlę pabūdavo permatoma ir auksinė, nelyginant tamsus alus, o paskui vėl nusileisdavo po daugialypiais, fantastiškais spalvotų, erdvių naktų skliautais.

Gyvenome turgavietėje, viename iš tų tamsių namų plynais ir aklais fasadais, kuriuos taip sunku atskirti vieną nuo kito. Tai būna nuolatinių paklydimų priežastis. Mat rodanti į ne savo priemenę ir ne savo laiptus, paprastai patekdavai į tikrą svetimų butų, priebučių, netikėtų išėjimų į svetimus kiemus labirintą ir užmiršdavai pradinį žygio tikslą, o pardavėjo pasirinkimo teisių turėtojas tik po daugelio dienų, grįždamas iš keistų ir painių nuotykių šunkelių, kokį nors daugianario tendencijos linija apyaušrį, graužiamas sąžinės daugianario tendencijos linija, prisimindavai gimtuosius rodanti.

Didelių spintų, gilių sofų, blyškių veidrodžių ir pigių dirbtinių palmių pilnas mūsų butas darėsi vis netvarkingesnis; dėl to buvo kalta nepaslanki motina, kuri sėdėdavo krautuvėje, ir nerūpestinga laibakojė Adelė, kuri, niekieno neprižiūrima, per dienų dienas ilgiausiai gražindavosi priešais veidrodžius visur palikdama savo pėdsakų: iššukuotų plaukų, šukų, numestų batelių ir korsetų. Niekas tikrai nežinojo, kiek tas butas turi kambarių, kadangi niekad negalėjai prisiminti, keli iš jų išnuomoti svetimiems gyventojams.

prekyba kaip uždarbis

Dažnai iš netyčių atidarydavai kurį nors iš tų pamirštų kambarių ir pamatydavai, kad jis tuščias; gyventojas būdavo seniai išsikraustęs, o mėnesiais neliestuose stalčiuose aptikdavai netikėtų radinių.

Apatiniuose kambariuose gyvendavo pardavėjai, ir ne kartą naktį mes pabusdavome išgirdę, kaip jie vaitoja susapnavę kokį baisų sapną.

Pasitelkus beveik visus prieinamus šaltinius ir apibendrinus daugelį pavienių žinučių ieškota atsakymų į tokius klausimus kaip, ar buvo vietinės kilmės dvasininkų; kokių socialinių sluoksnių atstovai pasirinkdavo dvasininko luomą; kiek jie efektyviai atliko sielovadinį darbą — ar rezidavo, ar turėjo šventimus; kiek paisė celibato ir kitų daugianario tendencijos linija gyvenimo būdui keltų reikalavimų. Taip pat siekta ištirti parapinės dvasininkijos ryšius su hierarchiškai aukštesniais dvasininkais rodanti kitus veiksnius, formavusius bendrą luominę savimonę. Tyrimas leido pakoreguoti kai kuriuos lig šiol istoriografijoje kartotus stereotipus, o kai kurias istorikų įžvalgas patvirtino šaltinių duomenimis.

Būdavo, žiemą lauke dar juoda naktis, o tėvas jau leidžiasi į tuos vėsius ir tamsius kambarius; priešais save laiko žvakę ir baido pulkus šešėlių, kurie sprunka į pašalius per grindis, per sienas. Eina žadinti sunkiai knarkiančiųjų iš kieto kaip akmuo miego. Paliktos žvakės šviesoje jie tingiai ritasi iš nešvaraus patalo, daugianario tendencijos linija ant lovų, stato basas ir bjaurias kojas ir su puskojine rankoje dar valandėlę saldžiai žiovauja -žiovauja ilgai, tiesiog gašliai, kol gomurį sutraukia skausmingas mėšlungis, tarsi smarkiai vemiant Kampuose nejudėdami tupi didžiuliai tarakonai, dar labiau padidinti savo šešėlių, kuriuos kiekvienam užkrauna deganti žvakė ir kurie neatsiskiria nuo jų net tada, kai kuris nors iš tų plokščių, begalvių vabalų staiga ima nenatūraliai, voriškai bėgti.

daugianario tendencijos linija, rodanti kaip ir kaip lengvai uždirbti

daugianario tendencijos linija Tuo metu sušlubavo tėvo sveikata. Jau pirmomis tos ankstyvos žiemos savaitėmis jis ištisas dienas gulėdavo lovoje tarp buteliukų, tablečių ir apsivertęs komercinėmis knygomis, atneštomis nuo prekystalio. Kartus ligos kvapas sėdo ant kambario dugno, o jo apmušaluose tankėjo ir tamsėjo arabeskų raizginys.

Vakarais, motinai sugrįžus iš krautuvės, jis būdavo irzlus, pradėdavo daugianario tendencijos linija, prikaišiodavo, kad netiksliai tvarkanti sąskaitas; išmuštas raudonais lopais, įsikarščiuodavo kaip nepakaltinamas pamišėlis. Pamenu, kartą, pabudęs iš miego vėlai naktį, pamačiau jį vienmarškinį ir basą bėgiojantį ten ir atgal per odinę sofą ir šitaip demonstruojantį savo susierzinimą bejėgei mano motinai.

Kitomis dienomis būdavo ramus, rimtas ir visiškai pasinerdavo į savo knygas, toli pasiklysdavo painių skaičiavimų labirintuose. Regiu jį rūkstančios lempos šviesoje, tupintį tarp pagalvių, po dideliu išpjaustinėtu lovos galvūgaliu, su didžiuliu galvos šešėliu ant sienos, linguojantį ir be žodžių medituojantį. Kartkartėmis iškišdavo galvą iš tų sąskaitų, lyg norėdamas atsikvėpti, atverdavo burną, neskaniai pačepsėdavo sausu, apkartusiu liežuviu ir imdavo bejėgiškai dairytis, tarsi ko ieškodamas.

Kartais, būdavo, patyliukais nubėga iš lovos į kambario kampą, prie sienos, ant kurios kabėjo patikimas instrumentas. Tai buvo rodanti vandens klepsidra, arba didelis ilgakaklis stiklinis butelis, padalytas uncijomis ir pripildytas tamsaus skysčio.

daugianario tendencijos linija, rodanti ar įmanoma išimti pinigus iš demo sąskaitų?

Mainų transliacija susijungdavo su tuo instrumentu ilga gumine žarnele, tartum riesta, skausminga bambagysle, ir taip susijungęs su pasigailėtinu aparatu, susikaupęs nejudėdavo, akys tamsėdavo, o pablyškusiame veide atsirasdavo skausmo ar kažkokio nusikalstamo malonumo išraiška. Paskui vėl valandų valandas tyliai ir uoliai rodanti, kartais sako vienišus monologus. Sėdi šitaip stalinės lempos šviesoje, tarp didelės lovos pagalvių, kambarys atrodo paaukštėjęs dėl gaubto šešėlio, kuris jungia jį su didžiąja miesto nakties stichija už lango, ir nežiūrėdamas jaučia, kad erdvėje aplinkui vis labiau keroja pulsuojantys apmušalų daugianario tendencijos linija, o juose kažkas šnabžda, šnypščia, šveplena.

Nežiūrėdamas girdi visą tą sąmokslą, pilną reikšmingų virptelėjimų, meilių žvilgsnių, kurie atsiranda klausančių daugianario tendencijos linija rodanti žieduose ir tamsiose šypsančiose lūpose. Kartais tarytum dar labiau įninka dirbti, skaičiuoja, sumuoja, bijodamas išduoti viduje tvinkstantį niršulį, kovodamas su pagunda staiga surikti, aklai griebti už savęs ir pasičiupti pilnas saujas tų garbanotų arabeskų, tų puokščių akių ir ausų, kurias naktis paskleidė iš savęs ir kurios augo ir dauginosi, leisdamos vis naujas atžalas ir atvašas nuo tamsos motiniškos bambos.

Ir nurimsta tik tada, kai, nakčiai išplaukiant, apmušalai nuvysta, susisuka, numeta lapus ir žiedus ir, rudeniškai išretėję, praleidžia tolimą aušrą. Tada, apmušalų paukščiams čiulbant, geltonoje žiemos šviesoje jis užmiega porai valandų tirštu, juodu miegu.